Punios silas

Report
Punios šilas – įvairiapusiškos
veiklos prieštaravimų derinimo
pavyzdys
• Punios šilas yra Lietuvos vidurupio ( pagal Tarvydą ), arba Pabaltijo
žemumos ( pagal Basalyką ) fizinės - geografinės srities pietinėje
dalyje. Nemuno vaga čia daro didelę kilpą, kurios ilgis apie 19
kilometrų, o sąsmauka ties šilo pietine riba vos 2,2 km.
• Administraciniu atžvilgiu Punios šilas yra šiaurinėje Alytaus rajono,
šiaurinėje Alytaus miškų urėdijos teritorijos dalyje. Atstumas tarp šilo
ir Alytaus miesto centro 16 km. ( nuo miesto ribos – tik 10 km. Į šilą
eina tik vienas kelias - pro girininkiją.
• Punios šilo teritorijos reljefą formavo paskutinio tirpstančio ledyno
vandens srovės. Kalvos ir kalvagūbriai paįvairina reljefą, kloniuose ir
daubose lėtai teka upokšniai. Veikiant Nemuno potvyniams ir
atoslūgiams, slėnyje nusėdo stori smėlio sluoksniai, kuriuose gausu
įvairių medžiagų, reikalingų augalams. Sunkesni molio sluoksniai čia
guli po smėliu.
• Šile ne tik atskiri medžiai, tokie kaip Storasis
ąžuolas kv. 12, Aukščiausia pušis kv. 3, ąžuolai kv.
32, laikomi gamtos paminklais, bet ir ištisi
unikalūs medynai, kaip natūrali ąžuolų alėja prie
Nemuno ties Punia, pušynai kv. 3, kv.40 laikytini
gamtos paminklais.
• Bendras šilo plotas viršija 2,7 tūkst. ha, iš jo padengta
mišku 2,5 tūkst. ha, bendras medienos tūris 755 tūkst. ktm
Pušynai sudaro 42 proc., eglynai – 24 proc., ąžuolynai – 11
proc., beržynai – 11 proc. yra nedideli plotai juodalksnynų,
liepynų, skroblynų.
• Nors šilo teritorijoje yra dveji pilkapiai, piliakalnis,
pakraščiuose dar neseniai glaudėsi keli maži kaimeliai,
tačiau šilas niekada nebuvo iškirstas. Netenka abejoti, kad
didelę reikšmę turėjo ir tai, kad šilas priklausė Didžiųjų
kunigaikščių medžioklės plotams.
• Rašytiniuose šaltiniuose Punios šilas pirmą kartą minimas
1559 metais karaliaus matininko Grigaliaus Valavičiaus
aprašymuose.
•
•
•
Intensyviausiai šilas būdavo kertamas, daugiausiai nukentėdavo karų metais.
Tarpukaryje miškininkai šilą tausojo, projektavo jame kurti nacionalinį
parką. Po karo šilas buvo laikomas vandens apsauginės zonos mišku, ūkinė
veikla ribojama, plynų kirtimų iš viso atsisakyta.
Punios girininkija įkurta 1919 metais. Iki to laiko šilą administravo Seirijų,
Alytaus girininkijos. Vietoje dirbo ir gyveno žvalgai, eiguliai. Pradžioje
girininkijos raštinė buvo sename 1885 metais statytame name. 1933 – 1936
metais pastatyta girininkijos sodyba tebetarnauja iki šiol.
Nuo girininkijos įkūrimo joje girininkauja jau devintas girininkas. Apie
pirmąjį, dirbusį 1919 – 1924 metais težinoma pavardė – Palaikis, 1925 – 1942
metais girininkavo Juozas Šlaustas, 1943 – 1947 metais – Martynas
Karkauskas. Nuo 1947 iki 1950 metų girininkija buvo panaikinta, Punios šilą
administravo Birštono girininkija, kurioje tuo metu dirbo girininkas Albertas
Kulbis. Girininkiją atkūrus, 1957 – 1962 metais dirbo Vytautas Nekraševičius,
kurį 1962 metų vasario mėn. pakeitė Juozas Jegelevičius, girininkavęs iki 1993
metų.1993 – 2001 dirbo girininkas Antanas Tenenė, jį pakeitė Eimutis
Gudelevičius. Greta girininko dirbo pavaduotojai, meistrai, eiguliai. Eigulys
Vytautas Mockevičius dirbo 38 metus, apie 20 metų Punios šilui atidavė
tautodailininkas Jonas Ražanskas.
• Žmonės, dirbę Punios šile, ypač girininkai, savo kompetencijos ribose
sprendė laikmečių iškeliamas problemas, daug nuveikė, stengdamiesi
išsaugoti šį unikalų miško masyvą mums ir ateinančioms kartoms.
• Dar 1938 metais miškininkų draugijos suvažiavimas siūlė Punios šilą
paskelbti draustiniu. Tik po karo 1945 metais įsteigta Punios šilo
gamtinis draustinis. Kurį laiką Punios šilas turėjo net rezervato
statusą, bet 1951 metais paskelbtas medžioklės draustiniu. Didžiausia
grėsmė šilui buvo iškilusi šeštajame dešimtmetyje, hidroelektrinių
statybų įkarštyje: buvo planuojama statyti hidroelektrinę žemiau
Punios šilo ir užtvindyti daugiau kaip du trečdalius jo teritorijos,
sunaikinant pačius vertingiausius medynus. Negalima teigti, kad ši
grėsmė praėjusi negrįžtamai, - hidroelektrinių statybos entuziastai
pasiryžę visą Nemuną paversti tvenkinių virtine, kas jiems tas Punios
šilas. Gali vėl prireikti ne tik miškininkų bei aplinkosaugininkų, bet ir
platesnių visuomenės sluoksnių pastangų ginti šilą nuo sunaikinimo.
• Punios šilą išsaugoti padeda ir tai, kad dar 1960 metais jis
paskelbtas botaniniu – zoologiniu draustiniu, suregistruota
ir paskelbta gamtos paminklais daug įspūdingų medžių,
trys kvartalai ( 3; 4; 9 ) bendro 142 ha ploto dar 1970
metais paskelbti rezervatu, šilą įjungus į Nemuno kilpų
regioninio parko sudėtį, suformuota rezervato apsauginė
zona, ir bendras rezervato plotas dabar sudaro apie 450
ha. Dar 1,5 tūkst. ha sudaro ekosistemų apsaugos ir
rekreaciniai miškai, likusi dalis – apsauginiai miškai.
Ūkinių miškų nėra.
•
•
•
Daugelį metų Punios šile nebuvo kertama plynai. Metinė kirtimų apimtis
sudarydavo 3 – 4 tūkst. ktm beveik vien tik sanitarinių kirtimų. Medynams
senstant blogėjo jų sanitarinė būklė, todėl 1990 metų miškotvarkos projekte
numatyta metinė pagrindinių kirtimų apimtis 2,6 tūkst. ktm, ugdomųjų – 0,9
tūkst. ktm, tačiau šiuos planus pakeitė eglynų džiūvimas. 1994 metais teko
iškirsti 8 tūkst. ktm, 1995 – 28,8 tūkst. ktm, 1996 – 33,2 tūkst. ktm, 1997 – 11,8
tūkst. ktm. Teko apželdinti didelius plynų kirtimų plotus, liko daug sudarkytų,
išretėjusių medynų
Naujas miškotvarkos projektas, sudarytas 2003 metais, numatė metinę
pagrindinių kirtimų apimtį 1,5 – 3,5 tūkst. ktm. Kertami išretėję, brandūs ir
perbrendę medynai, želdomos plynų kirtimų biržės.
Galima konstatuoti, kad daugelį metų, iki išplečiant rezervatinę zoną šile
nebuvo esminių prieštaravimų tarp miškoūkinės ir gamtosauginės veiklos.
Tačiau, prasidėjus eglių džiūvimui, paaiškėjo, kad kaip tik rezervate, senuose,
užšlamštinuose medynuose išsilaikantys kenkėjai plinta į kitus medynus. Be to,
buvo išskirti gamtosauginę reikšmę turintys miško sklypai – kertinės miško
buveinės, sudarantys dar 315 ha, bei 101 ha potencialios kertinės miško
buveinės. Praretėję seni medynai irgi tapo savotiškais kenkėjų plitimo
židiniais.
• Dar viena gana svarbi ūkinės veiklos šaka – medžioklė. Neatsitiktinai ji
įvardinta ūkine veikla, kadangi dar nuo 1978 metų medžioklė Punios
šile tvarkoma profesionaliai. Elninių žvėrių gausa negalėjo nesukelti
problemų, apsunkindama miško atkūrimą, o ilgalaikis dirbtinis miškų
ir medžioklės ūkių žinybinis atskyrimas neleido jų efektyviai spręsti.
Tik nuo 1990 metų, perdavus profesionalios medžioklės tvarkymą
miškininkams, imtasi realių priemonių tiek saugant miško želdinius
nuo žvėrių, tiek ir reguliuojant žvėrių tankumą. Šiuo meti šile gyvena
virš pusantro šimto tauriųjų elnių, apie 80 danielių, nemaža šernų,
stirnų. Aptvare šilo pakraštyje gyvena apie 30 muflonų, nedidelė
dėmėtųjų elnių banda. Beveik visi miško kultūrų plotai apverti,
apsaugomi repelentais, ar mechaninės apsaugos priemonėmis.
•
•
•
Dar 1974 metais LMŪMTI sudarė Punios šilo miško parko projektą, kuris, kaip
bebūtų gaila, nebuvo pilnai įgyvendintas. Projekte daug dėmesio skirta
rekreacijai, numatyta poilsiavietės Nemunu plaukiantiems turistams, mašinų
stovėjimo aikštelės, turistiniai maršrutai ir t.t. Rekreacijai skirta miško sklypas
šilo PV kampe, kv. 46. Tais laikais šile nedaug lankydavosi žmonių. Dabar,
išaugus lankytojų, - turistų, meškeriotojų, grybautojų ir kt. srautui, paaiškėjo,
kad pagrindinė traukos zona – šilo rytinė dalis, prieš Punios miestelį ir
piliakalnį. Todėl teko imtis priemonių, kad šis pakraštys taptų dar patrauklesnis
lankytojams: sutvarkyta natūrali ąžuolų alėja Nemuno pakrantėje, patys
įspūdingiausi medžiai pavadinti senovės Lietuvos valdovų vardais, pradėta
kurti medžio skulptūrų ansamblis – Žaltės slėnis, skirtas pagoniškiems lietuvių
Dievams. Prie girininkijos sodybos suformuota Pasakų takas, apjungiantis
skulptūrų grupeles pasakų motyvais. Takas pritaikytas neįgaliesiems. Dar 1979
metais, girininkijos įkūrimo šešiasdešimtmečiui, girininko Juozo Jegelevičiaus ir
tautodailininko Jono Ražansko pastangomis įkurtas nedidelis muziejus. Prie
girininkijos įrengti nedideli voljerai žvėrims ir paukščiams.
Šiomis priemonėmis stengiamasi reguliuoti lankytojų srautą, siekiant apsaugoti
mišką nuo teršimo, užtikrinti ramybę žvėrims. Esant ekstremalioms sąlygoms,
kaip pvz. sausrai šių metų balandžio – gegužės mėnesiais, įvažiavimas į šilą gali
būti apribojamas.
Punios šilo, šio Lietuvos sengirių relikto išlikimas priklausys nuo to, kaip
pavyks suderinti gana prieštaringų veiklos sričių, - gamtosaugos, miškų ūkio,
medžioklės ir rekreacijos interesus.
PABAIGA
ALYTUS-2006

similar documents