Ugdymo filosofija 5

Report
5 paskaita
2013
•
Visa romėnų švietimo sistema buvo gana žemo lygio.
Taip nutiko, visų pirma, todėl, jog gan ilgą laiką
valstybė tos sistemos nekontroliavo, ilgą laiką
nebuvo jokios valstybinės strategijos, jokių
pedagoginės veiklos vertinimo kriterijų, egzistavo tik
privačios mokyklos, kurios tvarkėsi savo nuožiūra.
2
•
Kadangi mokytojų darbas itin prastai apmokamas, jis
nepatrauklus daugumai gabių, talentingų žmonių.
Netgi žymus oratorius Livijus skundėsi tuo, kad jo
studentai, aristokratinės kilmės jaunuoliai, mokslams
skirtus pinigus praleidžia azartiniams žaidimams ir
pobūviams, patį oratorių palikdami be honoraro.
3
Situacija ėmė iš esmės keistis tik pirmame mūsų eros
amžiuje:



valdant imperatoriui Klaudijui (51 - 54 m.) įsteigiama
„švietimo ministerija“, kurios užduotis – kontroliuoti
aukštąsias mokyklas;
valdant Vespasianui (69 – 79 m.) skiriamas
„biudžetinis finansavimas“ kai kurioms retorikos
mokykloms, tokiu būdu jas paverčiant valstybinėmis
įstaigomis;
176 m. imperatorius Markas Aurelijus įsako visas
keturias Atėnų filosofines mokyklas apjungti į vieną ir
finansuoti jas iš iždo.
4
Teorinį
pagrindą
Romos
švietimo
sistemos
optimizavimui parengė žymusis Kvintilianas. Jo idėjos
išliko aktualios ir vėlesniais laikais.
Kvintilianas gimė 35 (ar 42) mūsų eros metais Ispanijoje,
Kalagurio (Calagurris) mieste, tačiau didžiąją gyvenimo
dalį praleido Romoje, kur jo tėvas turėjo privačią retorikos
mokyklą. Pats Kvintilianas mokėsi ne tik pas savo tėvą
(išsilavinusį,
bet
jokiais
išskirtiniais
gabumais
nepasižymėjusį žmogų), bet ir pas žymiausius to meto
gramatikus ir oratorius – Domicijų Aferą, Palemoną ir
kitus. Būtent Aferas darė jam didžiausią įtaką, tapo
jaunuolio mentoriumi (globėjų). Po jo mirties Kvintilianas
trumpam grįžo į gimtinę, kur, regis, užsiėmė advokato
praktika.
5
Grįžęs į Romą Kvintilianas ilgainiui tapo žinomas kaip
vienas geriausių advokatų, ir tai jį paskatino įkurti savo
privačią retorikos mokyklą (kuri greit irgi susilaukė
populiarumo). Regis, tą mokyklą lankė žymusis romėnų
istorikas Tacitas, taip pat Plinijus Jaunesnysis.
Kvintilianas
Tacitas
Plinijus Jaunesnysis
6
Būtent savo sėkmingu pedagoginiu darbu Kvintilianas
pelnė Romos imperatorių palankumą. Antai imperatorius
Vespasianas jo mokyklai suteikė valstybinės švietimo
įstaigos statusą (o tai, aišku, reiškė finansavimą iš iždo).
Faktiškai „imperatorius ne itin domėjosi menais, bet ...
jam rūpėjo ugdymas kaip priemonė sukurti protingą ir
atsakingą valdančiųjų klasę“. Imperatorius Domicianas,
kuris pasižymėjo kaip žiaurus, negailestingas tironas,
Kvintilianui pavedė savo sesers anūkų auklėjimą ir
„pakėlė pareigose“ – suteikė konsulo vardą. Tai, aišku,
garantavo gerą materialinę padėtį.
Senatvėje Kvintilianas atsidėjo rašymui – mūsų laikus
pasiekė dvylikos knygų veikalas Institutio oratoria
(Oratoriaus mokymas), reikšmingiausias jo kūrinys (kiti
darbai jo darbai neišliko). Mirė 118 metais.
7

Kvintiliano veikalas Oratoriaus mokymas buvo
sumanytas kaip savotiška enciklopedija, nagrinėjanti
ugdymą (edukaciją) kaip ilgą procesą, prasidedantį
vaikystėje ir pasibaigiantį žmogaus intelektualine
branda; šioje enciklopedijoje kalbama ne tik apie tai, ko
reikia mokyti, bet ir kaip reikia mokyti (t.y. aptariamas
mokymo turinys ir analizuojamos mokymo formos).
8

Pagrindinis ugdymo tikslas – jaunuolį paversti „išmintingu
romėnu“ (Sapiens Romanus), t.y. valstybės veikėju, turinčiu
pakankamai žinių, gebėjimų ir patirties efektyviam savo
pareigų atlikimui. Toks buvo Cicerono (kuriuo
Kvintilianas žavisi) mokymo modelis, išreikštas jo
veikale De Oratore - mokymo, kurio tikslas yra ne tik
suteikti mokiniui žinojimą, bet "padaryti jį humanišku
ir teisingu bei itin tinkamu vadovauti visuomenei".
9

Tai yra praktinis, etinis/socialinis mokymo modelis.
Mokytojas turi pasižymėti retorikos išmanymu bei
valdymu, nes (prisiminkime sofistus) jis turi sugebėti
įtikinti mokinį humanitas praktiniu reikalingumu bei
verte. Cicerono ir Kvintiliano mokytojas yra
„išsilavinęs oratorius“, doctus orator, išmanantis visus
mokslus bet kartu - ir svarbiausia - išmanantis
kasdienio gyvenimo problemas bei galintis pasiūlyti jų
sprendimą.
10
Kvintiliano edukacinės idėjos grindžiamos optimistine
žmogaus prigimties samprata.
„Mes neteisingai skundžiamės, esą gamta tik nedaugeliui
davė reikalingus gabumus mokslams ir esą didžia dalimi
bergždžiai eikvojamas laikas ir jėgos tuštiems protams.
Priešingai – rasime nemažai aštrių ir imlių protų. Tai yra
kažkas įgimta žmoguje: kaip paukščiams iš prigimties
lemta skraidyti, žirgams - šuoliuoti, laukiniams žvėrims –
būti žiauriems, taip ir mums suteiktas, kaip ypatinga
lemtis, protas ir supratingumas. Būtent tai ir verčia mus
manyti, kad mūsų siela yra dangiškos kilmės. Bukų ir
kvailų protų atsiradimas prieštarauja gamtos dėsniams
tokiu pat mastu, kaip ir bet kokie kiti išsigimimai, bet jų
pasitaiko labai retai.“
11
Kita vertus, Kvintilianas sykiu pripažįsta, kad žmonės iš
prigimties yra daugiau ar mažiau supratingi, tačiau, jo
įsitikinimu, turimų proto galių kiekvienam užtenka, kad,
stropiai mokantis, būtų galima pasiekti apčiuopiamų
rezultatų.
Žmogiškoji prigimtis – tai tik pirminė medžiaga, iš
kurios mokymas, anot Kvintiliano, suformuoja
pilnavertę asmenybę. Jau Sokratas savo ugdomąją veiklą
prilygino skulptoriaus darbui, o ugdytinio sielą –
marmuro gabalui, kuriame potencialiai glūdi gražiausi
kūriniai.
12
„... prigimtis be mokymosi gali daug padaryti, bet
mokymasis be prigimties neduoda jokios naudos. Bet jeigu
šiedu pradai vienodai sąveikauja, tuomet tarpinėse
iškalbos meno pakopose daugiau garbės priskirčiau
prigimčiai, o aukščiausiose pakopose pirmenybę prieš
prigimtį suteikčiau mokymui. Juk nederlingoje dirvoje
nieko neišaugins ir pats geriausias žemdirbys, o derlingoje
dirvoje kažkas naudingo išauga ir be apdirbimo.“
Žodžiu, kuo kuklesni žmogaus prigimtiniai gabumai, tuo
daugiau jam reikia dėti pastangų mokantis; tačiau be
pastangų net ir gabiausias negali pasiekti tikro
meistriškumo, iškalbos meno aukštumų.
13
Esminė pedagogo užduotis, anot Kvintiliano, yra aiškiai
įvertinti vaikų sugebėjimus. Tačiau kokiais kriterijais čia
reikėtų vadovautis?
•
Pirmasis kriterijus yra atmintis; jos svarbiausios
savybės: greitumas, imlumas bei ilgalaikiškumas. Nuo
atminties lavinimo priklauso pažanga įvairiuose
moksluose (juk ne veltui sakoma „repetitio est mater
studiorum“, t.y. „kartojimas – mokslų motina“)
•
Antrasis kriterijus – vaiko ankstyvas polinkis mėgdžioti,
atkartoti (gabus vaikas, studijuodamas klasikinę
literatūrą, niekieno neverčiamas pats bandys sukurti
kažką panašaus – imituoti klasikų stilių; jeigu jis imasi
imitacijos, reiškia jis aiškiai supranta pagrindinius
kūrinio bruožus – mėgdžiojimas remiasi būtent
supratimu).
14
Kvintilianas taip įsivaizduoja išties gabų mokinį:
jis retkarčiais užduoda klausimų, bet labiau
linkęs sekti mokytoju nei užbėgti jam už akių;
tam tikra užduotis jis atlieka lengvai, bet
nesistengia viską padaryti „vienu prisėdimu“ –
kaip sako pats Kvintilianas, „daro ne daug, bet
greitai“.
15
(a) Ikimokyklinis ugdymas
•
Kvintilianas laikosi principinės nuostatos, jog retorikos
meno pagrindai turi būti formuojami jau mažamečių
vaikų sielose. Esą būtent todėl tėvai turėtų atidžiai
parinkti savo atžalai žindyvę: žinoma, ji turėtų būti
graikė (kaip ir buvo įprasta romėnų šeimose), tačiau
esą ji turi kalbėti „klasikine“ graikų kalba, o ne kokiu
nors specifiniu dialektu. „Mokslai buvo mūsų perimti iš
graikų, tad graikų kalba ir derėtų pradėti jų mokymą“.
•
Kvintilianas akcentuoja, kad ikimokyklinio amžiaus
vaikai pasižymi ypatingu imlumu, tad šiuo
laikotarpiu aplinkinių įtaka yra ypač stipri. Tai visų
pirma reiškia, kad namiškiai neturėtų vaikui tapti
blogu pavyzdžiu.
16
„Mus tvirkina namiškių ydos ir randa jos tiesiausią kelią į
mūsų sielą dėl vyresniųjų įtakos.“ (Juvenalis, romėnų
satyrikas)
Paveikslas „Romėnų puota“ (R. Bompiani, 1800) puikiai
atspindi romėnų diduomenei būdingą nesaikingumą.
17
•
Bet bene reikšmingiausia Kvintiliano pastaba yra
tokia: ankstyvuoju laikotarpiu vaiko mokymas jokiu
būdu negali būti prievartinis.
„Mokymas jam [vaikui] turi tapti žaidimu; reikia jį
skatinti kartais prašymais, kartais pagyrimais; būtina
pasiekti, jog jis džiaugtųsi, kai ko nors išmoksta, kad
pavydėtų, kuomet mokinamas kas nors kitas, jei jis pats
pasiduoda tinguliui; būtina pasiekti, kad jis rungtyniautų
su savo bendraamžiais ir dažnai jaustųsi esąs
nugalėtojas; čia neprošal ir dovanos, kurios tokio
amžiaus vaikams būna patrauklios.“
18
Taigi
Kvintilianas
akcentuoja
principą
„mokyk
žaisdamas“, kuris, jo įsitikinimu, vienintelis, atsižvelgiant į
vaiko psichologiją, gali duoti apčiuopiamų rezultatų. Net
ir griežčiausia disciplina neįmanoma pasiekti to, ką galima
pasiekti „neprievartine pedagogika“.
Kvintilianas taip pat pažymi: tam, kad mokymasis būtų
pramoga, o ne kančia, svarbiausia vaiko „neperkrauti
informacija“.
19
(b) Mokyklinis lavinimas
•
Aptardamas
mokyklinio
lavinimo
principus,
Kvintilianas kelia vieną aktualiausių pedagoginių
problemų: koks mokymas yra tinkamas, išties
efektyvus – mokymas namuose ar bendrose mokyklose?
20
•
Romėnų aristokratai į bendrąsias mokyklas žiūrėjo
neigiamai, ir buvo labiau linkę savo vaikams samdyti
privačius mokytojus.
Antai imperatorius Markas Aurelijus rašo: „Mano
prosenelis nelankė viešų mokyklų, turėjo gerus mokytojus
namuose ir suprato, kad tokiems dalykams nereikia
gailėtis lėšų“. Tokiu būdu reiškiama mintis, kad geras
išsilavinimas nėra mokyklinis.
Beje, šią mintį palaikė dauguma vėlesnių mąstytojų,
nagrinėjusių pedagogikos klausimus, - t.y. anglas Džonas
Lokas, prancūzai Rablė, Montenis, Žanas Žakas Ruso.
21
Kvintilianas nurodo du stipriausius argumentus prieš
mokyklinį ugdymą:
(i)
atskiriant vaiką ar paauglį nuo bendraamžių, jis tokiu
būdu apsaugomas nuo žalingos jų įtakos (juk labai
dažnai galima stebėti tai, kad „geras vaikas“ perima
blogus bendraamžių įpročius, norėdamas būti „toks,
kaip ir visi“);
(ii)
mokomas individualiai vaikas paprastai geriau
įsisavina medžiagą, nes visas mokytojo dėmesys
tenka jam vienam (akivaizdu, kad didelėse mokinių
grupėse mokytojas tiesiog neturi galimybių su
kiekvienu dirbti individualiai).
22
Kvintilianas
atmeta
abu
šiuos
argumentus,
pasisakydamas
už
bendrąsias
mokyklas
kaip
tinkamiausią ugdymo formą. Jo kontrargumentai yra
tokie:
(i) labai sunku (ar net praktiškai neįmanoma) namuose
sukurti tokias sąlygas, jog vaikas būtų absoliučiai
apsaugotas nuo aplinkinių įtakos (juk jam gali blogą įtaką
daryti ne tik draugai, bet ir broliai ar seserys, tolimi ar
artimi giminaičiai);
(ii) nusamdyti gerą mokytoją yra gana sunku (mat jie yra
itin paklausūs aristokratų šeimose), net jeigu ir pasiseka
tokį žmogų rasti, reikia turėti omenyje, kad geras
mokytojas privalo būti geras oratorius – o kokia gi nauda
iš jo iškalbos, jeigu jo teklauso vienas mokinys?
23
Gindamas savo tezę, kad mokyklinis ugdymas yra
tinkamiausia mokymo forma, Kvintilianas taip pat
pažymi:
(iii) mokymo programa ir forma turi atitikti galutinį
tikslą – t.y. paruošti visuomeninei-politinei veiklai
tinkamą žmogų, kuris, kaip sako Kvintilianas, „gyvens
tarsi visos valstybės akivaizdoje.“ Taigi mokiniui būtina
nuo jaunų dienų „integruotis į visuomenę“ (kaip šiandien
sakoma); anot Kvintiliano, mokinys „nuo jaunų dienų turi
pratintis nebijoti žmonių susibūrimų ir įveikti tą drovumą, kuris
randasi gyvenant vienumoje tarsi atsiskyrėliui“.
24
(iv) Kita vertus, norint būti oratoriumi ir sėkmingu
politiniu veikėju, būtinas gebėjimas kritiškai vertinti
savo jėgas ir galimybes, o toks gebėjimas atsiranda tik
tuomet, kai žmogus pripranta save lyginti su kitais.
(v) Galiausiai Kvintilijanas pabrėžia polinkio konkuruoti
reikšmę, ir, aišku, jog toks polinkis susiformuoja tik
kolektyvinių užsiėmimų metu. Jeigu mokinys nesivaržo
su savo bendraamžiais, jo siela apsnūsta ir ima silpnėti;
jis arba nenori nieko naujo sužinoti ir išmokti, arba
klaidingai mano viską jau mokąs.
25


Kvintiliano pažiūrose mes galime atpažinti
atspindį gerai žinomos Aristotelio tezės, jog
„žmogus yra bendruomeninis gyvūnas“; tai
reiškia: žmogaus gebėjimai ir polinkiai, jo
pasaulėžiūra ir vertybinės nuostatos, formuojasi
tik jam sąveikaujant su socialine aplinka. Žmogaus
izoliacija niekaip negali jo gyvenimo padaryti
pilnaverčiu.
Nors Kvintilianas ir propaguoja mokyklinį
ugdymą, visgi jis sykiu akcentuoja, kad mokytojas
privalo atsižvelgti į kiekvieno mokinio individualumą,
rasti
konkrečiam
mokiniui
tinkamiausias
ir
veiksmingiausias mokymo priemones; „kiekviename
moksle geriau rūpintis prigimtiniais gabumais ir labiau
lenkti protus ten, kur jie patys krypsta.“
26

Geras mokytojas yra ne tik puikus savo srities
specialistas, bet ir įžvalgus psichologas. „Vieną vaiką
reikia kiek paspausti, kitas gi negali pakęsti griežtų
nurodymų; vieną išjudina baimė, kitam gi ji gali
atimti budrumą; vienas suspėja viską padaryti
nuolatos stropiai dirbdamas, kitas gi – laikino
įkvėpimo akimirkomis.“
Ne tik mokinių charakteriai, bet ir jų atmintis gali būti
skirtingų tipų: antai vieni mokiniai, regis, iškart visiškai
nesugeba įsisavinti to, ko yra mokomi, tačiau prabėgus
keletui dienų, jų atmintyje tie patys dalykai iškyla jau
būdami sąsajoje; kiti gi mokiniai priešingai – viską iškart
supranta ir įsimena, tačiau po kiek laiko viską jau yra
pamiršę.
27

Galiausiai ne tik skirtingiems mokiniams, bet ir skirtingiems
amžiaus tarpsniams ir skirtingiems ugdymo tikslams
reikalingos specialios mokymo priemonės:
antai lavinant intelektą, pirmiausiai medžiaga turėtų būti
išdėstoma
„dogmatiškai“,
netoleruojant
mokinių
mėginimų ją laisvai, savo nuožiūra interpretuoti; tačiau
vėlesnėse mokymo stadijose mokinių kritinis mąstymas
turi būti puoselėjamas;
kita vertus, lavinant kūrybingumą, mokiniams pradžioje
leidžiama imtis drąsių „meninių eksperimentų“ (jų
vaizduotės nesistengiama apriboti), tačiau vėlesnėse
stadijose tokia laisvė jau vertinama neigiamai ir
stengiamasi mokiniams įskiepyti tam tikras „grožio
normas“.
28
29

similar documents