Viešosios kalbos

Report
VIEŠOSIOS KALBOS
Viešoji kalba yra
oratoriaus monologas
tam tikra tema, skirtas iš
anksto organizuotai
klausytojų grupei.
Viešųjų kalbų rūšys:
 Kalbos
pagal parengimo ir
sakymo būdą;
 Pagal tematiką ir sakytojo veiklos sritį;
 Kalbos pagal teksto funkcijų
dominantę.
Kalbos pagal parengimo ir
sakymo būdą:
Skaitomosios kalbos.
Laisvosios kalbos.
Improvizuotosios kalbos.
Pagal tematiką ir sakytojo
veiklos sritį:
 akademinės kalbos;
 juridinės kalbos;
 teologinės kalbos;
 politinės kalbos;
 administracinės kalbos;
 proginės kalbos.
Kalbos pagal teksto funkcijų
dominantę
 Atlikti funkciją, vadinasi, įvykdyti
tam tikrą komunikacijos paskirtį,
tikslą, užduotį.
 Retorikoje skiriamos trys
pagrindinės teksto funkcijos:
– informacinė,
– apeliacinė,
– estetinė.
Informacinė funkcija
 Informacinė funkcija, turinti infor-
macinės komunikacijos paskirtį,
atitinkanti pažinimą ir mąstymą,
veikianti protą.
Apeliacinė funkcija

Apeliacinė funkcija, turinti paveikiosios komunikacijos paskirtį,
veikianti valią, sąmonę, įsitikinimus ir jausmus – tai iškalbos
centras.
Estetinė funkcija
 Estetinė funkcija, turinti estetinės
komunikacijos paskirtį, veikianti
jausmus.
Informacinės kalbos:

Pranešimas:
–ataskaitiniai
pranešimai;
–moksliniai
pranešimai;
–referatas;
–akademinė
paskaita;

Pamoka.
 Aiškinimas:
–prisiminimai;
–instruktažas;
–reportažas.
Viešosios kalbos parengimo
formos
 Parašytas visas kalbos tekstas:
– Paties oratoriaus parašyta kalba;
– Logografo parašyta kalba;
Paties oratoriaus parašyta kalba
 Kai pats oratorius sąžiningai atlieka
„namų darbus“ – apmąsto ir
nušlifuoja viešąją kalbą loginio
turinio, kompozicijos, lingvistiniu ir
stilistiniu aspektais ir parašo tekstą
nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
Logografo parašyta kalba
paprasčiausias būdas yra
perskaityti logografo parašytą kalbą,
tačiau retai kada ji būna įspūdinga.
Įprotis skaityti svetimą tekstą
neleidžia augti paties oratoriaus
meistriškumui, skleistis jo kūrybiškumui ir iškalbos galioms.
 Pats
Viešosios kalbos parengimo
formos:
 Konspektas;
 Laisvas konspektas;
 Tezės;
 Planas.
Konspektas:
 Fragmentiškai užrašyta kalba, labiau
rekomenduojama patyrusiam kalbėtojui.
 Jame atsispindi tik viešosios kalbos
santrauka, trumpas jos išdėstymas:
pagrindinės mintys, idėjos, argumentai, pastabos, įdomesni komentarai.
Laisvas konspektas:
 Plačiai paplitęs būdas užsirašyti kai
kuriuos faktus, teorinius teiginius,
citatas kortelėse yra laisvas konspektas
arba teminė namų kartoteka.
 Kortelėmis patogu naudotis, jas
papildyti naujais žodžiais, įdomiomis
ištraukomis. kalbai.
Tezės:
 Dar siauriau negu konspektu tezėmis –
trumpai suformuluotais temos teiginiais
– oratorius padalo sutrumpintą savo
kalbos
variantą,
kuriuo
numato
viešosios kalbos programą, jos kryptį,
padedančią laikytis nuoseklumo ir
tvarkos.
Planas:
 Plane oratorius išvardija svarbiausius
klausimus, atskleidžia kalbos turinį.
Patyrusiam,
mokančiajam
improvizuoti oratoriui tokio plano pakanka:
pritaikęs jungtis, jis moka logiškai,
nuosekliai ir natūraliai pereiti nuo
vieno punkto prie kito.
Kalbai sakyti galima pasirinkti
vieną iš keturių būdų – tai teksto:
 skaitymas,
 sakymas atmintinai,
 laisvas sakymas,
 improvizavimas.
Viešosios kalbos parengimo
logika
 Kiekvienas kalbėtojas pirmiausia turi
nuodugniai susipažinti su problema,
kurią ketina nagrinėti savo kalboje.
 Deramai
išanalizavus
problemą,
surinkus reikiamus faktus, būtiną
medžiagą, argumentus, galima pradėti
formuluoti temą, pabrėžiant jos
pagrindines mintis.
žingsnis butų auditorijos
analizė. Tai yra procesas, kada
kalbantysis bando suprasti, kas yra jo
klausytojai.
 Kadangi auditorijos analizė suteikia
kalbančiajam galimybę apeliuoti į
klausančiųjų susidomėjimą ir poreikius, ji yra bet kurio sėkmingo
pasisakymo pagrindas.
 Kitas
jau galima pradėti rašyti
viešosios kalbos planą.
 Tad viešosios kalbos turinio apmąstymas ir pasirengimas yra ikikomunikacinio proceso dalis, kurią
labai atsakingai turėtų atlikti kiekvienas kalbėtojas.
 Tada
Pakylos baimės konstruktyvus
panaudojimas
Išsiaiškinkite, ko jus baiminatės:
 netekti pagarbos dėl prasto pasisakymo;
 pakartotinės traumos (jei ji jau buvo);
 netikėtos auditorijos reakcijos;
 pasirodyti neprofesionaliai dėl patirties
stokos;
 pasirodyti kaip vidutiniokui ir pan.
JAV mokslininkai J. M. Penrose,
R.W.Rasberry ir R. J. Mayers (1997)
išskyrė kalbos rengimo etapus:
 pristatymo planavimas ir parengimas,
 pranešimo turinio plano sudarymas,
 pristatymo pradžios ir pabaigos frazių
įsiminimas,
 pasisakymo repetavimas,
 pristatymo pateikimas,
 pranešimo įvertinimas.
Pristatymo planavimas ir
parengimas:
 Kalbą sudaro 3 pagrindinės dalys:
– įžanga,
– dėstymas,
– pabaiga.
Įžanga
 Įžanga – svarbiausia pasisakymo dalis,
nes ji lemia pirmą klausytojo įspūdį
apie kalbėtoją ir jo kalbą.
 Pagrindinis įžangos tikslas – patraukti
auditorijos dėmesį ir priversti klausančiuosius norėti išgirsti daugiau.
Dėstymas:
 Dėstymas turi didelę reikšmę pranešimo
sėkmei.
 Pateikus pagrindines temas, privalu jas
iki galo išdėstyti ir po to apibendrinti.
Reikia leisti klausytojams suprasti, kada
tema keičiama.
Pateikus diagramą arba
paveikslą reikia:
 paaiškinti, ką ji reiškia;
 paminėti problemas ar sprendimus,
kuriuos reikia aptarti;
 analizuoti kitu būdu (pvz., lyginant);
 paaiškinti, kaip ji siejasi su kita informacija.
Vaizdinės priemonės
skirstomos:
 Objektai ir modeliai.
 Paruostas tekstas.
 Skaidruolės.
 Skaidres rodant.
 Vaizdo įrašai.
 Multimedija.
 Kalbėdami
apie svarbiausius klausimus, vaizdinių priemonių daug
nenaudokite. Vaizdinė priemonė turi
tikti jūsų temai.
 Komentuodami vaizdines priemones,
nekartokite jų turinio. Venkite atsukti
auditorijai nugarą. Niekuomet nerodykite vaizdines priemones, prieš
pradėdami apie ją kalbėti.
Pranešimo baigimas:
 Pagrindinė
klaida,
kurią
daro
pradedantys oratoriai – nesugebėjimas
aiškiai, apibendrintai baigti kalbą.
Kartais jie staiga nustoja šnekėję ir
atsisėda.
 Baigiant pranešimą, reikia stengtis
palikti klausytojams gerą įspūdį ir
užtikrinti teigiamą ir stiprią jų reakciją.
Efektyvūs pranešimo baigimo
būdai:
 Temų apibendrinimas ir išvadų pa-
teikimas;
 Apeliavimas į auditorijos veiksmus
(pasiūlymas klausytojams imtis veiksmų);
 Tinkama istorija, citata, iliustracija.
Pranešimo turinio numatymas
 Rengiant pristatymo planą, svarbu nu-
matyti esminius klausimus.
 Keletas pastabų dėl kalbos stiliaus:
– Stenkitės kalbėti trumpais sakiniais,
venkite sudėtinių prijungiamųjų
sakinių.
– Atsargiai vartokite specialius terminus.
– Statistiką, duomenis pateikite saikingai.
Patartina pabraukti ar atspausdinti
stambesniu šriftu svarbiausias
tezes ar teiginius
 Kai kurie kalbėtojai, sudarydami planą,
parašo kur nors paraštėje tokio pobūdžio
pastabas:
– NESKUBĖK
– PAŽIŪRĖK į AUDITORIJĄ
– PASKUBĖK
– LAIKYSENA ir t.t.
Pasisakymo repetavimas
 Pranešimą
reikia pasikartoti tiek
kartų, kad jaustumėtės pakankamai
pasiruošęs, bet ne tiek kartų, kad kalba
atrodytų iškalta ir mechaniška, negyva.
 Norint, kad kalba butų spontaniška,
niekada nereikia:
– kalbos įsiminti;
– skaityti.
 Dar patariama pasirašyti tik pra-
nešimo pradžią ir pabaigą, o kiekviena
dėstymo tema pasirašyti tik po keletą
žodžių.
 Oratorius kalbėdamas turi:
– lengvai įžiūrėti savo užrašus;
– sugebėti sklandžiai pereiti nuo vienos
temos prie kitos;
– ne per dažnai žvilgčioti į užrašus.
Pristatymo pateikimas
 Viešajai
kalbai įtakos turi balso
intonacija, tarties grynumas, kalbos
ritmas, garso stiprumas, tonas, tempas, pauzės.
Oratorių dažnai lieka
nepastebėta dar viena detalė, tai
„pauzės galia"
pauzes kalbėtojas gali atgauti
ramumą ir susikaupti.
 Pauzės suteikia kalbėtojui galimybę
apgalvoti kitos minties pradžią, kaip
sakoma, pirma pagalvoti, po to ištarti.
 Pauzė suteikia galimybę apžvelgti
klausytojus. Tai leidžia oratoriui įvertinti
publikos nuotaiką bei suteikia jėgų
tolesnei kalbai.
 Per
Kalbėtojo laikysena:
 Kalbėtojui
prieš pranešimą derėtų apsvarstyti, kokią vietą pasirinks savo
pranešimui ir kokia turi būti jo laikysena.
 Žmonės pirmą įspūdį apie kalbėtoją susidaro
labai greitai. Labai svarbu, kaip kalbėtojas
pakyla, kokia jo būsena, kaip jis laiko galvą,
kaip pradeda kalbėti.
 Veido bruožai turėtų būti natūralūs, veido
raumenys laisvi, veido išraiška draugiška.
Iškelta galva prie pulto rodo deramą pasiruošimą.
Ar esate pasiruošę daryti
pranešimą?
Sėkmės!

similar documents