Ugdymo filosofija 1 - Lietuvos sporto universitetas

Report
1 paskaita
2013
dr. Tomas Saulius
Tel.:
8 37 209050
E-pašto adresai:
[email protected]
[email protected]
305 kabinetas (N. r.), Sporto g. 6
Sveikatos, fizinio ir socialinio ugdymo katedra
2
o
o
o
Kurso anotacija, vertinimo strategija
Kas yra filosofija?
Kas yra ugdymo filosofija?
3
Paskaitų kurse aptariamos svarbiausios ir įtakingiausios ugdymo
filosofijos idėjos, bendrais bruožais nusakomas jų
susiformavimo kultūrinis kontekstas, atskleidžiamas jų
aktualumas postmoderniai epochai.
GP (100 %) = EGZ (50 %) + FA (30 %) + AR (20 %)
GP – Galutinis pažymys;
EGZ – Egzaminas;
FA – Filmo analizė;
AR – Analizės recenzija.
4
Filosofija kaip specifinis kultūrinis reiškinys atsiranda senovės
Graikijoje, VII – VI amžių pr. Kr. sandūroje, bet iki šiol nėra
vienos ir universalios filosofijos sampratos. Kiekvienas žymus
praeities filosofas savaip suprato, kas yra filosofija.
o „Filosofai sugeba analizuoti tai, kas
visuomet yra tapatu sau. Jie aistringai
siekia žinių, kurios bent kiek atskleistų
jiems esmę, amžiną ir nepatiriančią nei
atsiradimo, nei išnykimo.“
(Platonas, IV a. pr. Kr.)
5
o
„Tame, ką mes [krikščionys] teigiame apie Dievą, gali būti
dviejų rūšių tiesa. Yra dalykų, kurie, būdami Dievo atžvilgiu
teisingi, peržengia bet kokią žmogaus proto galią, kaip antai,
kad Dievas yra triasmenis, tačiau yra nemaža ir tokių
dalykų, kuriuos prigimtinis protas gali suvokti vienas pats,
kaip antai, kad Dievas yra, kad Dievas yra vienas, ir kiti
panašaus pobūdžio dalykai, kuriuos filosofai yra įrodę savo
samprotavimais apie Dievą, kai juos vedė prigimtinio proto
šviesa. “
(Tomas Akvinietis, XIII a.)
6
o
„Panašiai kaip filosofija proletariate randa
savo materialini ginklą, taip proletariatas
filosofijoje randa savo dvasinį ginklą, ir kai
tik minties žaibas kaip reikiant trenks į šią
nepaliestą liaudies dirvą, įvyks vokiečio
emancipacija į žmogų...“
(Karlas Marxas, XIX a. )
o „Filosofijos tikslas yra minčių loginis
nuskaidrinimas. Filosofija yra ne mokymas,
o veikla. Filosofinį veikalą iš esmės sudaro
paaiškinimai. ... Filosofija privalo mintis,
kurios šiaip yra tam tikra prasme miglotos
ir susiliejusios, padaryti aiškias ir ryškias. “
(Ludwigas Wittgensteinas, XX a.)
7
Visgi skirtingose filosofijos sampratose galima atrasti vieną
bendrą bruožą: tiek praeities, tiek ir dabarties mąstytojai
sutinka, kad filosofija iš esmės nėra tapati išminčiai ar
visažinystei. Pats graikiškas žodis philosophia, kurį vartojame
iki šiol, reiškia „išminties meilę“ ar „išminties troškimą“.
oAnot
senos legendos, Pitagoras (VI a. pr. Kr.) pirmasis save
pavadino filosofu, o savo veiklą - filosofija; esą jis tvirtino, jog
išmintingas (gr. sophos) tėra tik Dievas, jog kurį nors žmogų
vadinti išmintingu reiškia klaidingai teigti jo prigimties
tobulumą; nuo tariamų išminčių ar sofistų filosofas skiriasi
stipriu polinkiu į išmintį.
oKarlas Jaspersas, žymus XX a. filosofas, teigia: „Tiesos
ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė“.
8
Ką reiškia tvirtinimas, kad iš esmės filosofija yra tiesos
ieškojimas, o ne tiesos žinojimas?
o Klaidinga manyti, kad filosofui būdinga atsiriboti nuo bet
kokio žinojimo. Siekti tiesos galima tik remiantis tam
tikromis jau turimomis žiniomis. Vieniems filosofams toks
pagrindas yra patyrimas, kitiems – abstrakčios aksiomos
(pvz., „mąstau, vadinasi, esu“), tretiems – nuostatos dėl
žmogaus prigimties (pvz., „žinau, kad nieko nežinau“).
o Filosofai neigia esą išmintingi ne todėl, kad apskritai
stokoja žinių, bet todėl, kad stokoja galutinių atsakymų į
žmogui kaip mąstančiai būtybei svarbiausius klausimus.
9
Kodėl apskritai kažkas egzistuoja? Kas yra laimė? Kas yra
gėris? Kas yra mirtis? Kas yra žmogus? Kas yra tiesa? ...
Šie visada aktualūs ir neatsakyti klausimai vadinami
pamatiniais ar konceptiniais klausimais, nes jie orientuoti į
pagrindines sąvokas („kategorijas“), be kurių mūsų
mąstymas paprasčiausiai negali išsiversti.
(Lotyniškas žodis „conceptus“ reiškia „sąvoka“; terminas
„konceptualus“ ar „konceptinis“ reiškia „susijęs su sąvokomis“).
10
Filosofija kelia klausimus apie tas pagrindines sąvokas
(„kategorijas“), kurios mums atrodo paprastos ir
akivaizdžios, tačiau ilgainiui paaiškėja, kiek mažai mes jas
tesuprantame.
o Būdingiausias filosofijos bruožas – mėginimas atskleisti ir
kritiškai įvertinti bendriausias sąvokas, kuriomis kasdien
operuojame apie jas net nesusimąstydami.“
(Thomas Nagel)
o „Filosofijai būdinga suprobleminti tai, kas iki
tol buvo savaime suprantama, įprasta,
kasdieniška.“
(Ernst von Aster)
11
Pavyzdžiui, mes labai dažnai vartojame laiko sąvoką, sakome,
kad neturime laiko, kad laikas „prailgo“, „nepastebimai prabėgo“
ir pan. Tačiau kas yra laikas?
Viduramžių filosofas Aurelijus Augustinas (V a.) apie laiką rašo:
„Kol apie jį niekas neklausia, žinau, kas tai yra, o kai paklausia,
– nieko negaliu pasakyti“.
Mes paprastai siejame laiką su įvykių trukme, jį
įsivaizduojame kaip tiesę, kurią galima dalinti į skirtingo ilgio
atkarpas – metus, dienas, valandas, sekundes.
12
Jau graikų filosofas Zenonas Elėjietis (V a. pr. Kr.) atkreipė
dėmesį į tai, kad mūsų įprastinis laiko supratimas veda prie
paradoksų:
o jeigu kiekvieną laiko atkarpą galima dalinti iki begalybės,
tuomet net ir nanosekundė prilygsta amžinybei, nes ją sudaro
aibė momentų;
o jeigu laiko negalima dalinti iki begalybės, tada egzistuoja
mažiausias laiko vienetas, kuris neturi trukmės, kitaip tariant,
iš tikrųjų tai nėra laiko vienetas.
13
Aristotelis (IV a. pr. Kr.) žmogaus ypatingą prigimtį tai apibrėžė:
„žmogus yra logos turintis gyvūnas“; kitaip tariant, žmogus yra
racionalus, t.y. protą ir kalbą turintis, gyvūnas“ (graikiškai logos
reiškia ir protą, ir kalbą).
Kalbant apie žmogaus racionalumą, reikia iškirti du svarbius
aspektus:
o Žmogus geba mąstyti, t.y. apibendrinti tą
informaciją, kurią jam teikia pojūčiai, atmintis,
vaizduotė;
o Maža to, jis geba mąstyti apie savo mąstymą,
geba pažvelgti į savo mintis tarsi iš šalies. Kitaip
tariant,
žmogui
būdingas
sugebėjimas
reflektuoti (refleksijos galia).
14
Taigi:
oFilosofuoti, vadinasi, reflektuoti savo mąstymą.
oRefleksija
neatsiejama
nuo
„paprastų
dalykų
suprobleminimo“: kuomet atliekame šį atsigręžimo į save, į
savo mąstymą judesį, mes pamatome, kad mūsų įprastinis
požiūris į pasaulį yra gana lėkštas, paviršutiniškas, primityvus.
15
Filosofija kelia kuo įvairiausius konceptualinius klausimus – jų
gana daug. Kita vertus, tie klausimai logiškai siejasi tarpusavyje
ir sudaro tam tikras klausimų grupes, kurias nagrinėja skirtingos
filosofinės disciplinos.
Yra trys pagrindinės filosofinės disciplinos, susiformavusios
dar antikinėje filosofijoje:
o Ontologija ar metafizika („būties teorija“);
o Epistemologija ar gnoseologija („pažinimo teorija“);
o Etika („gėrio teorija“).
16
o
Viena didelė klausimų grupė susijusi su „egzistavimo“
sąvoka, ir tą grupę nagrinėja filosofinė disciplina,
vadinama metafizika ar ontologija.
Tai - filosofinė
disciplina, ieškanti
egzistavimo pirmųjų priežasčių,
siekianti tikrovės (realybės) pažinimo.
Kas yra tikra? Ar tikrais galima laikyti tuos dalykus, kurių
nematome, negalime pačiupinėti? Ar iš tikrųjų egzistuoja,
pavyzdžiui, tokie dalykai kaip „elektronai“, „protonai“,
„mezonai“, „kvarkai“, „pulsarai“, „juodosios skylės“ ir pan.?
17
o
Antroji didelė klausimų grupė susijusi su „pažinimo“,
„žinojimo“ sąvokomis; tokius klausimus nagrinėja
disciplina, vadinama gnoseologija ar epistemologija. Tai filosofinė disciplina, nagrinėjanti pažinimo sąlygas, esmę ir
ribas.
Kuo skiriasi nuomonė ir žinojimas? Kas yra aukščiausia
žmogiškojo pažinimo forma – matematika, intuicija ar
apreiškimas? Ar pažinimas privalo būti sistemiškas, logiškas?
Koks yra teorijos pranašumas prieš, tarkime, mitologinį pasaulio
aiškinimą? Kodėl mes apskritai turėtume pasitikėti mokslu?
18
Archainis žmogus tikėjo, kad mitas yra absoliuti tiesa, kad jis
atskleidžia tai, iš kur pasaulis atsirado ir koks jis iš tikrųjų yra.
Šiandieninis mokslas mums nežada atskleisti absoliučios
tiesos – jis mums teikia tik daugiau ar mažiau tikėtinų žinių
apie pasaulį. Taigi ar mums derėtų apsiriboti tik moksliniu
pasaulio pažinimu?
Pavyzdžiui, du australų chirurgai išsiaiškino, kad pusė jų
profesinės srities žinių paneigiamos per 45 metus. Kitaip
tariant, kuo mokslinis straipsnis senesnis, tuo didesnė tikimybė,
kad jis teikia klaidingą informaciją ar neadekvačius
apibendrinimus.
19
o
Kita didelė klausimų grupė susijusi su „gėrio“ sąvoka; tai
yra filosofinės disciplinos, vadinamos, etika, objektas.
Etika – tai filosofinė disciplina, mėginanti nustatyti
sąmoningos žmogaus veiklos ir gyvenimo pagrindus,
poelgių moralinio vertinimo prielaidas.
Nors moralės klausimai buvo svarstomi nuo pat seniausių laikų,
etiką kaip savarankišką discipliną pirmasis išskyrė Aristotelis
(384-322 m. pr. Kr.).
Kas yra laimė? Kokius dalykus apima
gėrio sąvoka? Ar egzistuoja absoliutus,
objektyvus gėris? Kokia yra elgesio
normų kilmė? Ar žmogui būdinga laisva
valia, o gal jo visi veiksmai nulemti
išorinių faktorių?
20
Pavyzdžiui, viena iš etinių teorijų, vadinama, utilitarizmu, yra
grindžiama įsitikinimu, kad savo sąmoningais poelgiais žmogus
siekia malonių dalykų arba vengia nemalonių.
Šia etinę teoriją galima pailiustruoti tokiu anekdotu:
Pagyvenusi dama pasikviečia į namus dailininką, kad tasai
nutapytų jos portretą. Vos tik dailininkas pradeda darbą, moteris
ima prašyti, kad ant kiekvieno jos riešo nupieštų bent po keletą
auksinių apyrankių, pirštus papuoštų brangiais žiedais, o kaklą
– masyviu perlų vėriniu.
„Bet jeigu aš padarysiu, kaip prašote, jūsų portretas visiškai
neatitiks tikrovės!“ – piktinasi dailininkas.
Kiek patylėjusi dama taria:
„Matote, mano vyras turi jauną ir žavią meilužę. Aš noriu, kad
ji eitų iš proto, kai po mano mirties imsis ieškoti visų šių
brangenybių.“
21
Ontologija, epistemologija ir etika yra trys pagrindinės
filosofinės disciplinos. Ilgainiui iš jų kilo įvairios antrinės
filosofinės disciplinos - logika, antropologija, estetika, kalbos
filosofija, sykiu ugdymo filosofija ir t.t.
Kaip atskira, savarankiška filosofinė
disciplina ugdymo filosofija susiformuoja
tik XX amžiaus pirmoje pusėje, ypač
amerikiečių filosofo Johno Dewey (Džono
Diuji, 1859-1952) dėka. Tačiau nėra
abejonių, jog filosofija nuo pat seniausių
laikų ir nuolatos domėjosi žmogaus
ugdymo problematika.
22
Nuo seniausių laikų ir skirtingose kultūrose dominuoja
nuostata, kad žmogumi ne gimstama, o tampama.
Kūdikis – tai tam tikra „biologinė medžiaga“, iš kurios
šeima ir visuomenė, besivadovaujanti tam tikromis
vertybinėmis nuostatomis ir savita pasaulėžiūra, turi
suformuoti „tikrą žmogų“, pilnavertę asmenybę, kuri
sklandžiai įsijungtų į visuomenę. Tokia formavimo veikla
ir vadinama ugdymu (gr. paideia, lot. educatio).
Ugdymas (plačiąja prasme) turi „pakelti individą iš
gyvuliškumo į žmogiškumą“ (Francis Paulsenas); tai yra
„žmogiškumo išvystymas žmoguje“ (Antanas Maceina).
23
Nors ugdymas sutartinai laikomas būtina kultūros ir
civilizacijos egzistavimo sąlyga, tačiau ugdymo tikslai ir
metodai yra gana problemiški.
o Antai Bertrandas Russellas teigia, kad: „Ugdymas (...)
reikalauja tam tikros pozityvios sampratos apie tai, kas yra
„geras gyvenimas“ (“a good life”)“.
o Antanas Maceina savo ruožtu pažymi: „Tobulinimo sąvoka
glūdi pačiuose pedagoginio akto pagrinduose. ...
Pedagoginis visų tautų ir visų amžių darbas neturėtų jokios
prasmės, jeigu žmonės netikėtų, kad ugdymas pagerina
naująsias kartas, kad jis rengia joms tobulesnį gyvenimą ...
Pedagoginėje kūryboje tobulėja ne tik individas, bet ir pati
žmogiškoji prigimtis.“
24
Akivaizdu, kad pati ugdymo veikla kelia tam tikrų
konceptualinių klausimų, kurie rūpi filosofijai. Koks
gyvenimas yra iš tikrųjų geras? Koks žmogus yra geras? Kaip
galėtų būti apibrėžtas tobulo žmogaus idealas? Į šiuos ir
panašius klausimus tikrai nelengva atsakyti. Kita vertus, aišku,
jog šie klausimai tiesiogiai siejasi su etikai rūpimais dalykais.
25
Vladas Rajackas ugdymo sąvoką taip apibrėžia: „Ugdymas –
visuomeninės-istorinės patirties jaunajai kartai perdavimas,
siekiant parengti ją gyvenimui ir darbui“.
Tačiau nėra visiškai aišku, kokiomis savybėmis turi pasižymėti
geras mokytojas ir geras mokinys, galų gale nėra aišku, kaip
perduodant žinias galima pasiekti jų supratimo. Kaip efektyviai
įveikti prarają tarp žinojimo ir supratimo?
Aišku, kad tokie klausimai siejasi su tomis problemomis, kurios
domina epistemologiją.
26
Pavyzdžiui, anglų matematikas ir filosofas Alfredas
Whiteheadas universiteto edukacinę misiją taip apibūdina:
suteikia žinias, tačiau jis
kartu turi lavinti ir vaizduotę. Universitetas,
kuriam nepavyksta to padaryti, neturi
pagrindo egzistuoti.“
o „Universitetas
o „Neįmanoma būti išmintingam, neturint
tam tikrų žinių, tačiau galima prikaupti
žinių ir netapti išmintingam.“
o „Sugebėti pažvelgti į problemas iš
daugelio perspektyvų, analizuoti, rinkti
informaciją, sintetinti ir lanksčiai bei
kūrybiškai mąstyti.“
27
Taigi ugdymo filosofija, kaip filosofinė disciplina,
savo problematika yra labai artima dviem
pagrindinėm disciplinom – etikai ir epistemologijai.
Galėtume pateikti tokį apibrėžimą: ugdymo filosofija –
tai disciplina, nagrinėjanti ugdymo (edukacinės)
veiklos pagrindinius principus, tikslus ir metodus.
28
Gali susidaryti įspūdis, kad filosofija yra visiškai
nepraktiška, nuo kasdienio gyvenimo rūpesčių atitrūkusi
disciplina, kad, tarkime, realia ugdomąja veikla užsiima
mokytojas, o filosofas tik kalba, tik „teoretizuoja“.
Filosofija jau nuo seniausių laikų kaltinta nepraktiškumu.
Antai romėnų filosofas Seneka (I a.), atremdamas priekaištus,
jog filosofų kalbos prasilenkia su jų darbais, rašo:
o „Filosofai daug padaro tuo, kad kalba, kad nužymi garbingo
gyvenimo gaires“.
o Senekos teigimu, „gerbtinas tas žmogus, kuris, matuodamas
ne savo, bet apskritai prigimties duotas jėgas, dvasios
pastangomis bando siekti aukštų tikslų, mėgina ir svajoja
apie didesnius už milžinų darbus“.
29
Pasak Lidijos Duoblienės, filosofija yra naudinga
švietimui ir ugdymui dėl keleto svarbių dalykų:
(1) ji padeda aiškintis švietimo sąvokas;
(2) atlieka normatyvinę funkciją ir teikia moralinius
vertinimus apie praktinę veiklą ir tyrinėjimus,
reguliuoja vertybių ir interesų konfliktus;
(3) teikia ugdymo tikrovės vaizdą;
(4) reikalauja logikos, akivaizdumo ir kitų argumentų
pagrindžiant praktinius veiksmus;
(5) filosofija suteikia ugdymo mokslui galimybę
svarstyti, o vėliau ir diegti naujus ugdymo metodus.
30
31

similar documents