IV tema - VU Teisės fakultetas

Report
Politinių ir teisinių teorijų istorija
DOC. DR. HAROLDAS ŠINKŪNAS
IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje
IV.1. Politinės ir teisinės minties senovės Romoje
charakteristika.
Senovės Romos istorijos periodizacija
 Karališkasis laikotarpis (753-509 . prieš Kr.).
 Romos respublika (509-27 m. prieš Kr.).
 Imperijos laikotarpis (27 m. prieš Kr. – 476 m.):
→ Principatas (27 m. prieš Kr. – 284 m.);
→ Dominatas (284-476 m.).
IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje
IV.2. Polibijaus (apie 200118 m. prieš Kr.) mokymas
apie valdymo formas ir jų
kaitą. Mišraus valdymo
modelio idėja.
Svarbiausias darbas
VISUOTINĖ ISTORIJA
Rekomentuotina! Eidukienė, Dalia. Polibijus: apie
valstybės kilmę ir dinamišką jos formų
morfologiją. In Filosofija. Sociologija. 2011. T. 22.
Nr. 3
Valstybės atsiradimas
 Pavieniai ir laukiniai žmonės dėl prigimties silpnumo




susiburia į pirminę bendriją.
Bendrija paklūsta vedliui, kurio valdžia pagrįsta fizine jėga.
Žmonių santykiams tobulėjant, atsiranda nauji, pagrįsti
protingomis nuostatomis – papročiais ir įstatymais.
Ilgainiui narsos ir jėgos vyravimą pakeičia papročiais ir
įstatymais pagrįsta karaliaus valdžia.
Karaliaus valdžiai būdinga kurti gėrį, nusipelnyti meilės
gerais darbais ir gailestingumu, vadovauti ir valdyti
žmones, paklūstančius savo valia.
Santvarkų kaita
Karaliaus valdžia
Tironija
Aristokratija
Oligarchija
Demokratija
Ochlokratija
Mišrus valdymo modelis
Santvarkos:
Monarchija
Aristokratija
Demokratija
Institucijos:
Konsulai
Senatas
Tautos
susirinkimas
IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje
IV.3.
Marko
Tulijaus
Cicerono (106-43 m. prieš
Kr.) politinė ir teisinė
doktrina.
Valstybės
samprata. Mokymas apie
valdymo formas. Teisės
samprata.
Svarbiausieji darbai
 APIE VALSTYBĘ (lot. DE RE PUBLICA)
 APIE ĮSTATYMUS (lot. DE LEGIBUS)
 APIE PAREIGAS (lot. DE OFFICIIS)
______________________
 Ciceronas, Markas Tulijus. Kalbos. Vilnius: Pradai,
1997.
Prigimtinis įstatymas (I)
„Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas, - atitinkantis
prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai
raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo
piktadarysčių. Tačiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo
dori žmonės , o nedorėliai jų niekada nepaiso. Neleistina pakeisti
šį įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies,
neįmanoma jo panaikinti viso ištisai. Nei senato, nei tautos
negalime būti nuo šio įstatymo atleisti, ir nereikalingas yra kitas
jo aiškintojas ar interpretuotojas; nebus tas įstatymas vienoks
Romoje, kitoks Atėnuose, vienoks dabar, kitoks vėliau, bet visas
tautas visais laikais saistys vienas, amžinas ir nekintamas
įstatymas, vienas bus ir tarsi bendras visų mokytojas ir valdovas
Dievas, šio įstatymo kūrėjas, aiškintojas, leidėjas; kas jam
nepaklus, bėgs pats nuo savęs ir, paniekinęs žmogaus prigimtį,
taip kartu patirs aukščiausią bausmę, net jei ir išvengtų viso kito,
kas laikoma bausmėmis.“
Prigimtinis įstatymas (II)
„(...) Bet iš viso to, apie ką kalbama mokytų žmonių
ginčuose, vertingiausias dalykas, žinoma, yra aiškus
supratimas, kad mes esame gimę teisingumui ir kad
teisė yra nustatyta ne [kieno nors] įsitikinimo, bet
prigimties. Tai iškart pasidarys aišku, jei įžvelgsi
žmonių tarpusavio bendrumą ir ryšį. Nėra kas būtų
labiau panašūs, tiesiog vienodi, kaip mes visi
tarpusavyje. Juk jei iškrypę papročiai ir įsitikinimų
absurdiškumas nebūtų sugadinę silpnesniųjų sielų ir
palenkę jų ten, kur jos jau buvo pradėjusios linkti, visi
būtų labiau panašūs vieni į kitus, nei kas nors yra
panašus į patį save.“
Prigimtinis įstatymas (III)
 Prigimtinis įstatymas yra visuotinis ir amžinas.
 Prigimtinis įstatymas yra atsiradęs anksčiau už bet
kurį valstybės įstatymą.
 Prigimtinio įstatymo negali pakeisti nei valstybės
valdžia, nei pozityvioji teisė: Jei tautos valia,
valdytojų įsakymai, teismų sprendimai galėtų
nustatyti teisę, tai būtų duota teisė plėšti,
testamentus klastoti (...).
 Visi žmonės iš prigimties yra lygiateisiai.
Prigimtinio įstatymo nurodymai
 Teisinga nekenkti kitam, išskyrus atvejį, kai pats esi
nuskriaustas.
 Teisinga naudoti bendrą turtą bendriems reikalams,
o savus turtus – saviems reikalams.
 Teisingiausiai elgiasi tas, kuris elgiasi gera sąžine
(lot. bona fides), t.y. vykdo duotą žodį, sudarytas
sutartis ir pasižadėjimus.
Valstybės samprata (I)
Valstybė [res populi arba res publica] yra dorovinė
bendruomenė, grupė asmenų, kuriems bendrai
priklauso valstybė ir jos įstatymai.
„Taigi valstybė yra tautos reikalas, o tauta yra ne
kiekvienas bet kaip susidaręs žmonių sambūris, bet
daugybės žmonių susivienijimas, grindžiamas
sutarimu dėl teisės normų ir naudos bendrumu.“
Valstybės samprata (II)
 Valstybės valdžia kyla iš kolektyvinės tautos galios:
Salus populi suprema lex esto.
 Valstybės valdžia veikia teisingai ir pagal įstatymus:
„Nes pareigūnams vadovauja įstatymai, o pareigūnai
vadovauja tautai, ir teisingai galima sakyti, kad
pareigūnas yra kalbantis įstatymas, o įstatymas yra
nebylus pareigūnas“; Legum ... servi sumus ut liberi
essi possimus.
 Valstybė ir jos įstatymai pavaldūs prigimtiniam
įstatymui: Neteisingas įstatymas paprasčiausiai nėra
įstatymas.
Mokymas apie santvarkas
Paprastos (teisingos) santvarkos
Neteisingos santvarkos
Monarchija
Tironija
Aristokratija (optimatų
valdymas)
Oligarchija
Demokratija
Minios valdymas
Mišri santvarka
„Iš nurodytų trijų valstybės valdymo būdų pati
geriausia yra karaliaus valdžia, o už karaliaus
valdžią pranašesnė ta, kuri bus sudaryta tolygiai
paskirsčius trijų geriausių valdymo būdų savybes.
Nes reikia, kad valstybėje būtų kažkas išskirtinio ir
karališko, kad viena valdžios dalis būtų skirta ir
perduota pirmaujantiems autoritetingiems žmonėms,
o kai kurie reikalai būtų perduoti spręsti tautos
valiai.“
Mišraus valdymo privalumai: (1) Lygiateisiškumas, (2)
Stabilumas.
IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje
IV.4.
Romos
stoikų
politinės idėjos. Lucijaus
Anėjaus Senekos (apie 4 m.
prieš Kr. – 65 m.)
mokymas.
Svarbiausieji darbai
 APIE GAILESTINGUMĄ
 APIE GERADARYBES
 LAIŠKAI LUCILIJUI (liet. Seneka, Lucijus Anėjus. Laiškai
Lucilijui. Vilnius: Mintis, 1986 (Vilnius: Pradai, 1999;
Vilnius: Tyto alba, 2005 ir kiti leidimai).
 ________________________
Rekomenduotina! Grimal, Pierre. Seneka. Vilnius: Aidai,
1998.
Kavaliauskaitė, Regina. Romos stoikų ir ankstyvosios
krikščionybės politinės idėjos. In Teisės mokslų pavasaris
2013. Vilnius, Vilniaus universitetas, 2013.
Valstybės rūšys
 Didžioji
visų protingų būtybių valstybė, kuriai
kiekvienas priklauso dėl savo žmogiškumo,
nesvarbu, ar jie tai pripažįsta, ar ne.
 Mažoji valstybė (pilietinė valstybė), kuriai žmones
priskiria atsitiktinumas (Atėnų valstybė, Kartaginos
valstybė).
Didžioji valstybė
„Visa, ką matai, kur glūdi ir dieviški, ir žmogiški
dalykai, yra vienis; mes esame didelio kūno nariai.
Gamta sukūrė mus broliais, pagimdydama iš to
paties ir tam pačiam tikslui. Ji įskiepijo mums
abipusę meilę ir polinkį bendrauti. Ji nustatė, kas yra
teisinga ir leistina. Pagal jos įstatymus blogiau yra
kam nors kenkti, negu pačiam patirti skriaudą. (...)
Laikykimės kartu, juk tam esame gimę. Mūsų
bendruomenė labai panaši į skliautą, kuris subyrėtų,
jei akmenys vienas kito nelaikytų ir neremtų.“
Mažoji valstybė
„Suvešėjus ydoms, karalystės virto tironijomis ir
prireikė įstatymų. (...) Godumas atnešė skurdą ir,
daug ko trokšdamas, neteko visko. Tegul dabar jis
mėgina susigrąžinti viską, ką praradęs, tegul prie
laukų prijungia laukus, (...) tegul žemės tęsiasi kaip
provincijos ir ilga kelionė per jas vadinama
„valdymu“, vis tiek joks ežių plėtimas nenuves ten, iš
kur esame išėję. Visa padarę, turėsime daug, tačiau
kažkada turėjome visatą.“
Požiūris į valdžią ir įstatymus
 Tobuloje visuomenėje ar apvalius žmogaus prigimtį
valdžia ir įstatymai būtų nereikalingi.
 Kadangi žmonija pagedusi, jėga grindžiamas
įstatymas – tiesiog neišvengiamas.
 Valdžia kyla išimtinai iš žmonių nedorumo ir yra
priemonė padaryti žemiškąjį gyvenimą pakenčiamą.
Mokymas apie santvarkas
 Apie monarchiją: Valstybės gerovę galėtų užtikrinti
orus ir išmintingas karalius, tačiau idealių valdovų
esama tik idėjų pasaulyje.
 Apie aristokratiją: „Niekas kitas nesugeba deramai
paveikti išminčiaus sielos, išskyrus išminčių. Žmogų
protingai paveikti gali tiktai žmogus“.
IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje
IV.5.
Ankstyvosios
krikščionybės politinės ir
teisinės idėjos.
Licinia Amias laidojimo stela, Vatikano
nekropolis, Roma. III a.
Bažnyčia v. Valstybė
 Pagoniška valstybė yra dirbtinis ir laikinas kūrinys,
tarnaujantis žemiškiems ir egoistiniams tikslams.
Žmonės susivienijo į valstybę ir paklūsta jos valdžiai tam,
kad pasiektų laikinąsias žemiškąsias gėrybes. Valstybė
vertinama tik kaip laikina sąjunga, pereinamoji
žemiškųjų santykių forma.
 Neigiamas
valstybės valdžios universalumas ir
visagalybė. Pagonišką monizmą pakeičia krikščioniškasis
dualizmas: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o
kas Dievo – Dievui“ (Mt 22,21).
 Bažnyčia vienija žmones bendro tikėjimo pagrindu. Joje
visi solidarūs laukdami žmonių giminės išgelbėjimo.
Pasaulietinės valstybės žlugimas
„Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų
buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visokių
nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne. (...)
Išganymas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui,
nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai! Jis nuteisė
didžiąją ištvirkėlę, kuri sugadino žemę savo
ištvirkavimu; jis atkeršijo už savo tarnų kraują,
išlietą jos rankomis.“ (Apr 18,2; 19,2).
Lygiateisiškumas
 „Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir
pagonių?! Taip, ir pagonių, nes tėra vienas Dievas“
(Rom 3,29).
 „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei
laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate
viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3,28).
 Bendras turtas, bendras maitinimasis.
Klusnumas valdžiai (Rom 13, 1-7)
„Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes
nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos
Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo
sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. Juk
vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti
valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk
yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok,
nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti
baudėja darantiems pikta. Todėl reikia jos klausyti ne tik
dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius
mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys
tais dalykais. Atiduokite visiems, ką privalote: kam
mokestį – mokestį, kam muitą –muitą, kam baimę –
baimę, kam pagarbą – pagarbą.“
IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje
IV.6. Šv. Augustino politinė
ir teisinė doktrina (354430
m.).
Teisingumo
samprata.
Žemiškoji
valstybė ir Dievo valstybė.
Teisės doktrina.
Svarbiausieji darbai
 APIE DIEVO VALSTYBĘ (DE CIVITATE DEI).
 DIALOGAI. APIE LAISVĄJĮ SPRENDIMĄ (liet. Aurelijus
Augustinas. Dialogai. Apie laisvąjį sprendimą.
Vilnius: Katalikų pasaulis, 2001).
___________________________
Rekomenduotina! Brown, Peter.
Hipono. Vilnius: Taura, 1997.
Augustinas
iš
Žmogaus dvilypumas
 Siela v. kūnas.
 Priklausomybė dviem valstybėms – žemiškajai ir
Dangiškajai.
 Pasaulietiniai interesai v. dvasiniai interesai.
Žemiškoji valstybė v. Dievo valstybė (I)
„Dvi meilės rūšys sukūrė dvi valstybes: žemiškąją –
pagrįstą meile sau, sukeliančia neapykantą Dievui,
dangiškąją - pagrįstą Dievo meile, sukeliančia
neapykantą pačiam sau“.
Tikroji valstybė – Dangiškoji, nes tik ji pagrįsta teise ir
bendra nauda, teisingumu, taika ir ramybe.
Žemiškoji valstybė v. Dievo valstybė (II)
Žemiškoji valstybė
Dievo valstybė
Pagrįsta žemesniajai žmogaus
Grindžiama dangiškosios ramybės
prigimčiai būdingais impulsais
ir sielos išganymo viltimi
(geismai, nuosavybė etc.)
Šėtono karalystė, pradėjusi savo Įkūnyta
bažnyčioje
istoriją nuo angelų nepaklusnumo krikščioniškose valstybėse
Kamuojama
troškulio
karų
ir
valdžios
ir
Viešpatauja ramybė ir taika
Nuodėmingų žmonių karalystė
Atpirktųjų bendruomenė šiame ir
būsimajame pasaulyje
Įkūnyta pagoniškų imperijų
Simbolis - Bažnyčia
Sprendžia pasaulietinius reikalus
Sprendžia dvasinius reikalus
Teisingumas ir valstybė
Teisingumas – tai nuolatinė ir tvirta nuostata kitam
atiduoti tai, kas teisėtai jo (kiekvienam savo).
Teisingumo esmė: Dievas valdo Jam paklūstantį
žmogų, o siela – kūną.
„Jei nėra teisingumo, tai kas tuomet yra valstybė, jei
ne didelė plėšikų gauja, lygiai kaip ir pačios plėšikų
gaujos yra ne kas kita, kaip miniatiūrinė valstybė.“
Įstatymų rūšys
 Amžinasis
įstatymas: pasaulį valdanti „dieviškosios
Apvaizdos tvarka“; „ar įstatymas, vadinamas aukščiausiuoju
sprendimu, kuriam visuomet reikia paklusti, (...) per kurį
teisingai priimamas ir teisingai keičiamas įstatymas, mūsų
pavadintas laikinuoju, - ar jis gali kiekvienam protingam
žmogui neatrodyti nekintamas ir amžinas?“
 Prigimtinis įstatymas: „kas kitas, jei ne Dievas, įrašė
prigimtinį įstatymą žmonių širdyse?“
 Laikinasis įstatymas: „jis saugo tai, ko nepatyrusiems
žmonėms pakanka taikai pasiekti“; „jo paskirtis yra
naudojimosi laikinosiomis gėrybėmis taisykles ir bausmes už
jų pažeidimus“; „nors jis ir teisingas, tačiau laikui bėgant
gali būti teisėtai pakeistas“.
„Neteisingas įstatymas man – visai ne įstatymas.“

similar documents